Važiuoju su broliu automobiliu per Radviliškio r. ir šnekam apie šių dienų realijas, ekologiją, bitininkystę… Galvon įstringa jo įžvalga apie aplink matomus laukus be pabaigos.
– Va, žiūrėk, broli, kokie ,,sudirbti laukai” – galo nesimato, štai ir ūkininkai kryžių pristatė. Skundžiasi, kad prastai gyvuoja…
O man mintyse, pievos, miškai pilni bioįvairovės – įvairiausių žolynų, vabzdžių, paukščių, žvėrių… Ir kur jiems dėtis dabar čia? Kur dėtis bitėms, tokiame kraštovaizdyje? Gal čia kryžius mums visiems? Kaip ženklas, kad reikia pradėti melstis, būti labiau tikinčiu. Jei ne į Dievą ar Dievus, tai bent į save patį, dėl savo vaikų, dėl artimųjų.. Ir daryti, kad išsaugotume, atkurtume ir galėtume tapti tvarūs ir draugiški aplinkai, gyventume sveikesniame pasaulyje.
